- kebelis
- kẽbelis sm. (1) Tv 1. painus, keblus darbas; painiava: Toks čia susidarė kebelis, kad sunku ką nors ir padaryti Kair. Kẽbeliai tik su tokiu žmogum (su mažu vaiku) Grž. Daug kẽbelio būna, kol linus apdirbi Svn. Tik su tais vaikais yr kẽbelis KlvrŽ. Didžiausias kẽbelis buvo [kelionėj] su tiek daiktų Kp. Pas tamstą, jei, žinoma, tuo metu būsi namie ir nebus kitokių kebelių (kliūčių), norėčiau turėti „glavnuju kvartiru“ K.Būg. 2. J menk. vedimas, vedybos.
Dictionary of the Lithuanian Language.